Ką daryti su pavydu? Straipsnis vaikams, bet aktualus ir suaugusiems

Šis mano rašytas tekstas buvo spausdintas svetainėje vaikams www.klausiavaikai.lt

Tekstas geras, tad dalinuosi dar kartą. Rasite jį ir aukščiau minėtoje svetainėje, tik ten šriftas iškraipė lietuviškas raides, tad kiek rėžia akį. Čia viskas „glotniau“. Dar kartą dėkoju tinklaraščio redaktorei Astai Borusevičiūtei už teksto suredagavimą ir naudingas pastabas.

Ką daryti su pavydu?

Įsivaizduok, kad sutarei susitikti su geriausiu draugu, jis staiga pasako, jog negali. Vėliau netyčia sužinai priežastį – ogi tuo metu jis žaidė su kitu draugu. Ką darytum tu? Kaip reaguotum?

Gali būti, kad tavo atsakymas nuskambėjo labai grėsmingai. Neišsigąsk. Tas žodis reiškia tik kilusį didelį pyktį. Esi patyręs tokią situaciją? Ko gero jei mama ar tėtis, priėjęs bandė kalbinti, klausdamas „Pavydi geriausio draugo?“, sprogai į tūkstantį gabalėlių, trenkei durimis ar paplūdai ašaromis, ir tai girdėjo net kaimynai kitoje laiptinėje.

Pavydą jaučia visi

Pavydas – pažįstama emocija, ar ne? Gal jau pavydėjai broliui ar sesei, kad tėvai jį(ją) daugiau lepina, nuolaidžiauja ir daro visa kita, ką trumpai drūtai pavadintum „labiau myli“. Nors mama ir tėtis galėtų prisiekti, kad myli visus savo vaikus vienodai, tu juk žinai (ar jauti) geriau, ar ne? O jei gyvenimas susidėstė taip (ir čia tu, patikėk, esi visai visai nekalta(s), nors kartais gal taip ir pagalvoji), kad tavo tėvai išsiskyrė, ir dabar tėtis ar mama „pradėjo gyvenimą iš naujo“ – tai yra įsimylėjo kažką ir su tuo kažkuo susilaukė vaikelio. Tai beveik duosiu ranką nukirsti, kad tai tikrai patyrei. Nors nebūtinai parodei kitiems. Pavydėti dėmesio broliui ar sesei nebūtinai reiškia atvirai pasakyti „Kodėl jis negyvena vaikų darželyje?“

Keisti dalykai, kurie irgi reiškia, kad pavydi

Jei neriesi iš kailio kaip beprotė(-is) ir bandai būti geriausia(s) mokinė(-ys) pasaulyje, mokaisi kumščio storio anglų kalbos žodynus mintinai, kad tik tėvai tave girtų, pagalvok, ar tavo pasiekimai nėra noras gauti dėmesio, kurį jei ne dar vienas dešimtukas, gautų tavo snarglius brolis ar pamaiva sesė. Dar viena strategija gauti tėvų dėmesį – tapti didžiausiu mokyklos, gatvės ar rajono chuliganu. Tada tegul tėvai bara, kiek tik turi jėgų. Nes psichologai sako (o jie žino, nes ištyrinėjo daugybę žmonių), kad vaikams labiau patinka, kai tėvai juos bara, nei kad visai nepastebi. Taigi, ar gražiuoju, ar dramatiškuoju būdu (pvz. padegta šiukšliadėžė kieme, nukirpta sesės kasa), kovoji už dėmesį.

Vis dar purtai galvą: „Ne, aš niekam nepavydžiu“? Nuraminsiu, kad pavydėti nėra blogai. Jeigu darželio auklėtoja, mokytoja, seneliai ar tėvai sakė: „Negražu pavydėti“, žinok, kad jų informacija pasenusi ir ateina iš tų laikų, kai telefonai negalėjo fotografuoti.  Jau kuris laikas psichologai pripažįsta, kad pavydas yra  viena iš daugybės emocijų, kurias jaučia žmogus. Jei norėtum jį, kaip kokį pyktį ar baimę, išmesti į šiukšlių dėžę, nelabai išeis. Nebent staiga atsidurtum fantastiniame filme, ir tas emocijas išoperuotų. Bet tada vaikščiotum kaip koks robotas ir juoktumeisi metaliniu balsu. Nesakyk, kad norėtum tokios nesąmonės.

Pavydą pripažinti sunku

Žmonės jaučia visokių dalykų, net tų, kuriuos kartais nesmagu prisipažinti. Taip, pavydas – tai, apie ką didžioji dauguma žmonių mieliau patylėtų. Nes (čia vėl savo trigrašį kiša psichologai) jei pripažįstame, kad kažkam pavydime, pripažįstame, jog tas kažkas yra vertingesnis už mus. To niekas nenori pasisakyti. Todėl didžioji dauguma ir apsimetinėja „Ne, aš nepavydžiu“ arba apsidrausdami sako: „Pavydžiu baltu pavydu“. Ir juodas, ir baltas spalvas palikime dailininkams ar dažytojams. Pavydas yra pavydas. Jis rodo, kad kažko trokštame. Ar mamos ir tėčio dėmesio (kurį jie, lyg pasakos „Pelenė“ pamotė skiria tavo broliui ar sesei), ar geresnio pažymio (gal todėl gerai besimokančiųjų daugelis nemėgsta, prisigalvoja visokių priežasčių, kad tik nereiktų įvardinti „pavydžiu“), ar naujausio telefono (nors jei atvirai, kaip tu su juo pasipuikuosi, kol visi sėdi namie ir neina į mokyklą?).

Kaip kovoti su pavydu pataria specialistai?

Skaitant psichologų mintis, kaip kovoti su pavydu, rasi ne pačius kvailiausius patarimus:

Stiprinti savivertę (pvz. eik ir daryk tai, kas tau gerai sekasi, kad patirtum sėkmės jausmą ir pradėtum geriau apie save galvoti. Jei laimėsi siuvinėjimo konkursą, tai ne taip pavydėsi, kad nesi geriausia daininininkė klasėje).

Pažiūrėti į pasaulį pro dėkingumo akinius. Pasakiau įmantriai, bet tai reiškia, kad vis prisimintum, už ką esi dėkingas, kokių gerų dalykų turi, net jei ir manai, kad nieko neturi. Gali eiti pasivaikščioti į parką, kai kiti sėdi karantine? Jei manai, kad tai nevertinga, eik namo ir pasėdėk ten bent savaitę neiškišant nosies. Tada vėl išeik į lauką. Dėkingumas ir džiaugsmas, rodos, tokiu paprastu dalyku, netruks ateiti.

Visi psichologai pataria, kai labai sunku, kreiptis profesionalios pagalbos. Gali būti, kad tavo mokykloje yra psichologas. Jis tik džiaugsis, kad esi toks sąmoningas ir cool žmogus, rūpiniesi savo gerove ir aktyviai ieškai būdų, kaip sau padėti. Jeigu mokykloje psichologo nėra, yra Vaikų pagalbos linija. Ten anonimiškai gali paskambinti ar parašyti, kas neramina.

Dar vienas būdas, kuris man asmeniškai ypač patinka – patyrinėti savo pavydą. Tiesa, kartais pačiam tai padaryti sudėtinga. Čia itin praverstų psichologas ar kažkoks labiau gyvenime patyręs žmogus. Gal net tėtis ir mama, ar senelis, o gal teta ar supratinga kaimynė. Paieškok, kuo gali pasitikėti. Nes čia reikia tikrai gero klausytojo, kitaip labiau sugadins nei padės.

Metodo esmė – įsigilink, kodėl tu eini iš proto dėl pavydimo objekto. Tarkime, pavydi bendraklasei C., kad ją visi mėgsta? Ar už to slypi, kad tu nori turėti daugiau draugų? O gal pyksti, kad nesi tokia drąsi kaip C., todėl bandai prie visų „prisiderinti“ ir galiausiai niekas (net tu pati) nesupranti, kokia esi iš tikrųjų ir jautiesi visų pamiršta, apleista ir taip toliau. Tiesiog kaip šuo Brisius iš Jonos Biliūno knygos „Brisiaus galas“. Bet tu ne Brisius. Turi smegenis. Panaudok jas teisingai. Gal C. niekuo dėta, tegul gyvena sau kaip nori, gal pagaliau tu pradėk kalbėti su kitais tai, ką iš tiesų galvoji?

Pavydi, kad bendraklasis A. moka važiuoti paspirtuku lyg profų profas? O kas už to slypi? Jei tai būtų aistra paspirtukui, tai važinėtumeisi į sveikatą ir nežiūrėtum į aplinkinius, nes tau svarbiausia – važiuoti paspirtuku. Nori daryti tokius suktukus ir šuoliukus, kaip A.? Nes tau patinka, kad visi juo tada žavisi? Ypač mergaitės? Ar tai reiškia, kad svarbiausia priežastis, kodėl nori būti cooliausias paspirtukininkas yra kokios mergaitės dėmesys? Jei jau atkasi tokią tiesą, ramiai pagalvok – gal yra kitų būdų gauti tos damos dėmesį, nei rizikuojant nusisukti sprandą? Sakai, mergaitės niekuo dėtos, tegul kraustosi į kitą pasaulio pusę? Tau tiesiog patinka, kai visi stovi apšąlę, kai jis pašoka ore. Nori  susižavėjimo šūksnių? Dar kartą paklausiu: ar tam tikrai reikia paspirtuko? Gal jeigu žaistum badmintoną (krepšinį, futbolą… – rinkis pats), ką darai itin gerai, irgi gautum liaupses ir pagyras?

Taigi, pažiūrėk į savo pavydą kaip koks detektyvas ir surask tikrąją priežastį, dėl ko tiek dramų tavo širdyje ir mintyse.

Kartais pavydo dramos reiškia nuotykius

Mano knygoje „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“ pavydi ne tik karalaitė Karolina. Nukamuota pavydo ji sumano, kaip atkeršyti į svečius atvykusiai Anelei, kuri gauna visą aplinkinių dėmesį. Karalaitė važiuos į pasaulinį pianistų konkursą, kurį laimės ir tada visi alps iš noro su ja draugauti. Ką manai apie tokią strategiją? Karolinos kalytės Fi ir Fifi pavydėdamos, kad jų draugai šuniuką Sniegelį myli labiau nei jas, Sniegelį tiesiog įdeda į pašto dėžę ir išsiunčia į kitą šalį. Tik vėliau supranta, kad tai buvo klaida, nes jų draugai itin liūdi be šuniuko. Išsvajota laimė, net atsikračius varžovo, neateina. (Neištversiu neįkišusi šioje vietoje palyginimo – gali būti, kad net jei atsikratytum brolio ar seser, happy end tavo gyveniman neateitų).

Beieškant dingusio šuniuko Karolina ir Fi su Fifi atsiduria detektyvų biure, kur paaiškėja, kad net viso miesto garsenybė, sudėtingiausias bylas išsprendusi detektyvų biuro viršininkė višta Raudonskarė pavydi nieko neišmanėlei gulbei, nes toji – gražiai atrodo ir visada tyli. O štai Raudonskarė kudakuoja, net pačiai galvą skauda. Knygoje neparašyta, bet aš tikrai žinau, kad ta gulbė pavydi Raudonskarei, kad ši geba kasdien padėti po kiaušinį. Ach… Kiek daug pavydo dramų. Bet jeigu jų nebūtų, nebūtų ir smagios istorijos, tad nežinau, kaip tu, bet aš tvirtai tikiu – pavydas nėra pasaulio blogis. Svarbu yra tai, ką su juo darysime. Tad dabar jau tu man pasakyk, ką su juo darysi?

Apie knygą „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“ <skaityk čia>