Knygos „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ karalaitei draugystė buvo svarbiau nei pasaulio gražiausios karūna (tiesa, suvokimas atėjo ne iš karto).
O ką mano realūs vaikai? Vilniaus knygų mugėje leidyklos „Nieko rimto“ stende surengėme tikrų tikriausius gražiausios arba laimingiausios karalaitės rinkimus. Dalinuosi.
Diena 1-oji.
„Aš renkuosi būti laimingiausia. Nes aš ir taip esu graži“, – sako devynmetė Justė. Mano širdis džiaugiasi už tokią savim pasitikinčios mergaitės nuomonę, pasakytą be lašo pasipūtimo ar koketavimo. Tiesiog sveikas tikėjimas savimi. O kad aš būčiau tai turėjusi…
***
„Aš renkuosi būti laimingiausia. Nes visą gyvenimą laikiau save negražia, ir nemaniau, kad grožis yra laimė. Šventai tikėjau, kad jeigu vyras mane pasirinks, tai pasirinks ne dėl grožio“, – sako kokių 60 metų moteris. Švelnus balsas, dieviškos mėlynos akys, dailios lūpos. „Ponia, jūs tiek metų gyvenate su klaidinga nuomone apie save. Juk esate labai graži moteris“, – sakau aš. Ir nei trupučio nemeluoju. Man liūdna girdėti jos žodžius. Ji tikrai labai graži, ir net raukšlelės nesugebėjo suardyti tos šviesos veide, taurių veido bruožų. Nepataikauju. Nesakau komplimentų. Ji graži. GRAŽI. Bet tos mintys. Tos prakeiktos kvailos mintys. Kas pasėjo jas? Ir kodėl?
***
„Aš renkuosi būti laimingiausia karalaite pasaulyje. Nes gražiausios būna pasipūtę“, – sako antrokė. Bandau aiškintis, kodėl ji taip galvoja – mokykloje girdėjo, patyrė, kažkur girdėjo, bet ji neprisipažįsta. Tačiau aišku viena – ji tikrai tuo tiki. Liūdna, nes suprantu, kad už tokio argumento jau slypi skaudi istorija. Dar liūdna, kad šita mergaitė gali užaugti tuo tikėdama ir niekada nenorės būti gražia. Nes jos – pasipūtę. Bet juk pasipūtėlių būna visokių…
***
„Aš rinkčiausi būti gražiausias pasaulyje, – sako 15-16 metų vaikinas, – nes būdamas gražiausias žinočiau, kad tai yra priežastis, dėl kurios galėčiau būti laimingiausias arba bent laimingas“. Aš svarstau, kad tokia loginė grandinėlė gan sudėtinga, bet žaviuosi, kad vaikinas bando sujungti abi alternatyvas į viena.
Diena 2-oji.
Laimi noras būti laimingiausia karalaite pasaulyje. Galima būtų džiaugtis, ar ne? Tik euforijoje neskendžiu. Nes vis galvoju apie tris drauges paaugles. Jos rinktųsi būti laimingiausiomis karalaitėmis, o kai pasikalbame daugiau ir paklausiu – „Ar manote, kad esate gražios?“ visos vienu balsu pasako „Ne“. O Dieve. Jaunutės, dailutės, žavios ir originalios. Pripumpuoju joms daug komplimentų, jos nueina kaip sotūs ir paglostyti katinai, o aš vis svarstau, kodėl gražūs žmonės galvoja, kad jie yra negražūs? Čia gal tie patys grožio stereotipai kalti? Ar veidrodžiai?
Diena 3-oji.
Didžioji dauguma nori būti laimingiausia karalaite. Kaip paaiškina dešimtmetė Saulė „Kas iš to, kad esi gražiausia, o tavo šeima išmirs”. Įtikinantis argumentas, ar ne?
Po to dar ilgai galvoju apie tai, ką mąsto mūsų vaikai.
Diena 4-oji.
Vėl didžioji dauguma nori būti laimingiausiais. O man įsimena kokių šešių metų Elzė, kuri pasako, jog nori būti gražiausia karalaite pasaulyje. Elzė pasako tai taip ramiai, užtikrintai ir neabejodama, kad akimirksniu sužavi savo noro tikrumu ir stiprumu. Mano šešiametis sūnus bando jai argumentuoti, kad laimingiausia būti kur kas geriau, bet Elzė tylėdama laikosi savos nuomonės. Štai to galima pasimokyti iš mūsų vaikų – tikėjimo savimi ir savo pasirinkimu. Ačiū, Elze!
Jeigu dar nepaklausiau Tavosios nuomonės, gali drąsiai ją parašyti – ką rinktumeisi, būti gražiausia ar laimingiausia karalaite (gražiausiu ar laimingiausiu karalaičiu) pasaulyje ir kodėl?